naujas
šviežias 
traškantis 
puslapis
verčiasi 
kiekvieną 
rytą

kvepia 
saule ir horizontais
paraštėse 
vakarykščiai sapnai
negrabiai surašyti
kiek visko buvo
kiek visko bus
nieko nelaukęs
imki ir kurk

bet pirmiausia - 
pasileisk plaukus ir
nusipiešk sau sparnus!

į kairę - į dešinę
į kairę - į dešinę
tiesiai tiesiai
į kairę į kairę - į dešinę
tiesiai - į dešinę
tiesiai - į dešinę
skersai išilgai
vėl tiesiai
per visą dangų
per vandenyną
per samanas 
per žolę
per medžių viršūnes
per debesis 
per smėlį 
per kopas 
per pasakas
per istorijas
į save į save į save
ateinu vėl ir vėl ateinu
kiekvieną kartą vis plačiau
vis drąsiau
nuogut nuogutėlė
širdimi prisirpusia 
lyg mėlyna mėlyna slyva

kauluose tyli žiema
kartais pasikalbame
apie šį, bei tą
tikslių žodžių mažai likę
suprantame
įkvėpimais atodūsiais
viena kitą

žaidžiame pėdsakų slėpynes
glostome skruostus
švelniais snaigių prisilietimais
kai visai atsibostame
lendu į baseiną, į pirtį
sapnuose emigruoju toli toli
ten kur šilta

iki kito ryto ... 
kai jūroje išvydusi ledo medūzas
suprantu
kaip lėtai pamilstu žiemą
jos prieblandas
sustingusį orą
ypač tą erdvę, tą tuštumą
kurioje taip aiškiai, taip tyrai
akimirkai išvystu ir save

kalkėmis nubalinau
vidinio pasaulio pelėsius
rekonstrukcijos nebeprireiks
kaskart nematydama
galiu apsimesti
kad ir neužuodžiu

man keturiasdešimt trys -
pusė aštuonių 
ryto tamsoje
pasišvietusi prožektoriumi
bato gripais daužau
sustirusiais pirštais lupu ir krapštau
staigiai 
prie minus dešimt
įšalusius
ką tik išmestus
slyvos didumo
gintarus

žodžiai iš kraujo
žodžiai iš sausgyslių
lenda pro gerklę, pro ausis
spjaudausi sakiniais, istorijomis
supinu į gyvenimą
mezgu santykius 
mezgu naujus žmones
senstu senstu

tiksliai įvardinti nieko negebu
apsimetu, kad suprantu
kiekvienam jausmui pavadinimą duodu
išmėsinėju, skalpeliais išpjaustau
pro mikroskopą išdidinu 
moksliškai įvertinu
sudėliojusi į stalčiukus
gerai - blogai, gerai - blogai
pati į dėžę įlipu
atsakingai dangtį užsivožiu

tarpuose
tarp retų įkvėpimų
sūrių ašarų rasa iškrinta
pasimaitinu, nusiprausiu
imu kastuvą ir energingai 
iš duobės išsikasu

kopūstiniu drugeliu šį kartą būsiu
truputį skrisiu, lengvai jei reikės krisiu
visai nekalbėsiu
dairysiuosi stebėsiu
apsukusi ratą apsivaisinsiu
palikusi vos matomą pėdsaką šiapus
naktiniam žibintui meilėje prisipažinsiu
tada netikėtai tragiškai mirsiu

sunykusi
į dulkes pavirtusi
gal rytoj, gal už tūkstančio metų
vėl greičiausiai atgimsiu
nes pasiilgsiu
o dieve kaip pasiilgsiu!
odos skrundančios saulėje
smėlio tarp pirštų
aistringų santykių aiškinimosi, ginčų
maisto ant liežuvio
glostančių mylinčių pirštų
katino murkiančio
vaiko užgimstančio
žalio svaiginančio vyno
molio minkymo
ilgo lėto ėjimo

gimsiu.
dar ne kartą.

ir nors baisu
apsisprendžiu -

neišvengiamai stipriai atsispiriu
godžiai po saule neriu

Nuėjau prie juros,
ten atplaukė juoda puta.
Galvojau - kapec.
Bet tai buvo
karti ir juoda,
taip laukta,
sekmadienio ryto
 - kava -

2022.10

atėjai
įsiveržei
tarsi sūkurinis žaibas
tarsi ilgai lauktas vagis
pagriebei už rankų
ir nusitempei
per laukus 
per gatves 
per visą plačią jūrą
kažkur tarp uolų
tarp erdvių
kur žalia 
mėlyna 
gilu
savo sode pasodinai
lyg pupą 
lyg rožę
laistei ir purenai
suskirdusiom žaizdotom rankom 
saugojai
rišai 
genėjai 
kalbinai
ilgai ilgai
kokį dvidešimt tūkstančių metų
kokį devyniolika tūkstančių gyvenimų
pagaliau nurimau -
priėmei mane visą
išsinėriau iš visų savo odų 
iš visų savo veidų
atmerkiau akis
kaip katė išsitiesiau
į dangų 
į saulę 
į tave
saugiai ir nuolankiai 
paguldžiau galvą
tau į raktikaulio duobutę
per akimirką
išsipildžiau 
išsiskleidžiau
pasisėjau
surinkau tavo tylą 
tarsi rasą
ir godžiai išgėriau

2021

pušys lyg armija
Alisos pasakoje
šešis kartus didesnės
grasina man apšerkšnijusiais spygliais

traška po kojomis 
pusryčių dribsniai
pienas, aplink, vien pienas
žiemos krūtyse

jūra skalauja mano nerimą
bangos ketera iltis šiepia
nei vienos dūšios
mano sutemose

šalia migla į akis pučia
o aš be žibintų
pėdsakai smėlyje 
liudija šimtus tėve mūsų

tavo mintys
lyg siūlų kamuoliukas
katinui žaidžiant - 
šokinėja, vyniojasi, kyla į orą
skambiai teškiasi ir nusirita po lova
net jei praktikuoji susitelkimą
po kelių minučių išsibarsto 
tarsi vaikų žaislai kambary
tada vėl keliais, krumpliais 
šliauži renki, šliauži renki
(kas tu esi, ko nori, ką gali)
ir tik kai keturiasdešimt kažkeli
atsiguli, tame minčių bardake 
saldžiausiai užmiegi

eilės trumpėjo
įkvėpimas nusisukęs šalia ėjo
tarsi sutuoktinis įpykęs
svarstė ar jam paskutinė
nieko nesakė
tik šnairavo ir sekė

atiduok man ilgus eilėraščius, niekše tu
daug bemiegių naktų kartu praleidome
nenutrūkstančiais žodžiais vienas kitą maitinome
o dabar tik nuotaiką gadini
nieko nekalbi
trupiniais maitini

žinau, kad apleidau tave, pradingau
mylinčių žvilgsnių, dėmesio minučių stygau
vasarai atsispirti sunku
juk pats žinai
bet aš tau pažadu sugrįžti
po truputį grįžtu

sekmadienį popiet 
atėjo ramybė
raiša kliša
su sena vintažine lazda
prisėdo 
paprašė arbatos
parymojo
išmintingomis akimis tyrinėdama žvelgė
supratusi
kad burnos aušinti neverta
pakilo
palydėjau iki autobusų stotelės
nebyliai sutarėme -
grįš kiek vėliau

Jei pavargote
savo brangų laiką 
skirti namų tvarkymui, 
siūlau jo skirti 
dar daugiau,
nes tik tai 
jus išgrynins 
kaip žmogų,
o kai dulkės ir 
dėmėti langai 
užknis negyvai,
imsite ir nustosite 
maniakiškai tvarkytis,
nes iš esmės 
viskas juk yra 
labai gerai -
už to lango 
vien tik tau 
šiuo metu skleidžiasi
raudonų tulpių žiedai.

Stiprios kojos neša dulkėtu žvyrkeliu.
Nors aplink tik žalias miškas,
baltos kelnės, liudijančios statusą,
deja, jau pilkos.

Ramybė tolimame horizonte,
neramus juodas šuo nuolat tampo ranką -
tąso, verčia eiti sparčiau, ieškoti trinkelių,
kelių be duobių.

Tarsi nenustygstantis išpuoselėtas protas
lyg viršininkas komandas diktuoja:
varyk, varyk, už kampo bus geriau,
tik nesustok, aprėpk, paimk.

Bet aš jau didelė,
tad išdidžiai  s u s t o j u.
Prisėdu ant rąstigalio, įkvepiu gaivaus oro.
Akis į dangų įremiu, 
mano mielasis šuo nurimsta, 
nuovargį atpažinęs prigula.

Vos minutė tylos -
kojos į minkštas samanas įauga, 
nemirtingo kalniečio siela širdyje prabyla,
per atvirą burną medžiu išauga.
Pasidalinu į milijonus 
pūkuotų kiaulpienės parasparnių,
pasisėju ir sužydžiu rapsų laukais geltonais.

Pažadu sau: 
šventus akimirkų karolius versiu,
tamsos valandas birželio laužais uždegsiu,
ašarų ąsočiais išminties žiedus laistysiu
ir bučiuosiu bučiuosiu savo kelionės pėdsakus.

baseine išmokau plaukti
brastu su akiniais ir kepure
dabar bet kokį šudą galiu perplaukti
tik su nuosavomis rankomis ir kojomis
gelbėtoja dar nebūsiu
ir nepiršiu jums plaukti
tik prašau prisiminkite 
kai į dugną atsimušite -
plaukti mes mokame nuo gimimo 
visos galios neaprėpiamos yra jūsų
ir tik patys save 
galite švelniai pakelti
išmyluoti iščiučiuoti išglostyti
tada stipriai suimti 
ir galų gale išplaukti

galima parašyti knygą
galima parašyti poemą ar eilėraštį
galima rašyti minčių srautą
galima dienoraštį
galima išvis nerašyti
tik kalbėti ar mąstyti
tada kažkas kitas užrašys
jei pasakysi ko klausysis
rašyti galima stovint
vaikščiojant ar gulint
kartais net bėgiojant
bet geriausiai skaitosi sėdint
kai vakarinė saulė
nudažo smalsumu
ir uždega noru
nerti ten kur kitas buvo
kur ėjo, ką matė
galiausiai ką užrašė
tarsi teleportacija erdve
pasineri į gylį
ten aiškiai išgirsti ir perskaitai
ką kitas sau panosėj tyli

žalią krapą iš savo daržo
sutrinu tarp delnų
prikišu nosį ir įkvėpiu
nuneša į vasarą
kai spragsi žemė nuo karščio
vieversiai virš laukų ratus suka
o mes linguojame su pintinėmis
pilnomis šviežių upelio mėtų
gėlėtas močiutės sijonas plaikstosi
sunkiai kojos mina takelį rugiuose
net neįtariau kokias
istorijas ji nešėsi iš karo
išsiklaipiusiuose rankų sąnariuose

Žodžiai iš tiesų yra labai galingi.

Jie yra magiški ir galingi,
nes suteikia galią kitam patys jos neturėdami.
 
Tarsi lakmuso popierėlis,
tarsi neperšaunama liemenė,
tarsi šiltas ir ramus miegas,
tarsi vanduo gyvybei.
 
Jei tuo tiki,
pradėti verta nuo pat pradžių:
nuo raidės A,
vėliau keliauti paraidžiui.
 
Šiandien man norisi taikos ir bendrumo,
bet tikrai ne dėl visuotinio priešo.
 
Norisi išmokti priimti
ir tuo pačiu tikrai ne visiems viską leisti.
 
Norisi mylėti ir ginti,
bet kartais leistis būti sustabdytai,
ypač kai klystu, kai pasiklystu, 
kai pamirštu ir pasimirštu,
nes visi visi juk paslystame.
 
Pirmiausia galėčiau išmokti:
ATSKIRTI.
 
Svarbi užduotis:
žiūrėti, matyti, girdėti ir jausti
kas aš, o kas jis (bet kas, kas ne aš).
 
Kuo mes panašūs,
kuo skiriamės,
kuo galime dalintis,
ATSKIRTI ir ATJAUSTI
save ir kitą,
dar viena užduotis.
 
Jei nesuprantame jo įpročių
svarbiausia - paklausti:
kodėl, kas ir kaip,
su kuo, apie ką, ir kada,
kad viską žinoti ir suprasti,
nebūtina perimti, svarbiausia
ATJAUSTI.
 
Ir jei, jau va čia, 
tau ATSKIRTI per sunku
ir nori užvožti gerai pieštuku,
sustok ir pabelsk tris kartus
trintuku sau į kaktą, į stalą,
jei reikia spirk jį tolyn
per visą aikštelę kvadrato.
 
Tada vėl sugrįški prie A
ir APKABINK save už drąsą 
priimti, suprasti, girdėti
savo jausmus ir kito, 
o jau vėliau vėl ATSISUKTI ir klausti
kalbėti, kalbėti, kalbėti,
nebėgti, negriebti, neslėpti ar slėptis,
bet būti ATVIRAM ir žinančiam -
kas tu, kas jis, kur jūs kartu,
ir tuo pačiu kur ir po vieną jums gera būti,
kad vėl nesinorėtų jam, sau ar kam kitam
užvožti pieštuku.
 
Gyvenimas spalvotas, 
nebūk tu trintuku.

Mano kūnas - tūkstantis matrioškų,
viena už kitą gražesnių.
Visos apvalios tarsi žemė -
daug istorijų reikia panešti ant pečių.
Kartais trūksta tai to ar ano,
nulupti, nuskusti, save išmėsinėti nori,
svetimais matais gyvastį, amžių, raukšles matuoti,
bet jei nepasiduoda tam - atranda,
kaip dvasia kūnu metraščius rašo,
šoka, pilvu juokiasi, valgyt prašo.

Mano kūnas ne marmuras, ne skulptūros.
Jis - atminties klodai, jausmų lobynai.
Didelis neaprėpiamas svoris ir masė,
kurio godi galia ant žemės neša.
Varau ne bizūnu, o gardžiu kąsniu.
Laukinė moteris ar miesto džiunglių bagyra,
kas aš bebūčiau, kur bekeliaučiau
visos mano kūno galios ir negalės -
plačios durys, langai, apsauga ir paslaptys.

Rugsėjis ir rugpjūtis
kartojasi su mėnuliu ciklu:
tai sėju, tai pjaunu,
tada ilgai guliu.

Arba einu,
kol einasi,
žiūriu,
kol žiūrisi
ir ryju
lietų, debesis, savo jūrą,
kemšu tarsi spurgas,
o kišenėse - 
smėlio juostos ir gintarai.

Lėtai nušlifuoju dar vieną
smaragdo kristalą.
Ritualuose užkalbu, išbučiuoju,
galiausiai šeštą ryto
į Oriono žvaigždyną įsegu.

Einant namo
tyliai mane sekančios,
mėnulio šviesoje tviskančios 
lapės akys primena -
netrukus sėja.